Petro laiškas Pilypui

7. Kančia ir mirtis

**1.** Tada apaštalai su visomis šlovėmis padėkojo Viešpačiui ir sugrįžo į Jeruzalę. **2.** Kol jie leidosi (nuo kalno, eidami link Jeruzalės) keliu, jie kalbėjosi apie šviesą, kuri tapo matoma, ir prasidėjo ginčas dėl Viešpaties, kurio metu jie sakė: „Jei jis, mūsų Viešpats, kentėjo, kiek dar labiau (turėsime) kentėti mes?“ **3.** Petras atsakė ir tarė: „Jis kentėjo dėl mūsų, ir mes taip pat turėsime kentėti, nes esame menki.“ **4.** Tada pasigirdo balsas, kuris tarė: „Aš jums daug kartų sakiau, kad turėsite kentėti. **5.** Jus teks vilkti į sinagogas ir pas valdytojus, dėl ko jūs kentėsite. **6.** Tačiau tas, kuris nepatirs kančių, tas taip pat nepažįsta [... mano] Tėvo [...], kad galėtų [...]“. **7.** Tačiau apaštalai labai džiaugėsi ir nuėjo į Jeruzalę, užėjo į šventyklą ir mokė išgelbėjimo Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, taip pat išgydė [daug] žmonių. **8.** Tačiau Petras ėmė kalbėti ir tarė savo mokiniams: „Kai mūsų Viešpats Jėzus gyveno kūne, Jis mums viską pasakė, nes Jis pats buvo nusileidęs. **9.** Mano broliai, klausykitės mano žodžių.“ **10.** Jis buvo pripildytas Šventosios Dvasios ir kalbėjo taip: „Mūsų šviesa, Jėzus, [nu]žengė, ir buvo nukryžiuotas, ir dėvėjo erškėčių vainiką, ir apsirengė purpurinį apsiaustą, ir buvo pakabintas ant medžio, ir buvo palaidotas kapavietėje, ir prisikėlė iš numirusių. **11.** Mano broliai, Jėzus yra svetimas tokiems kentėjimams. **12.** Tačiau mes esame tie, kurie kentėjome dėl Motinos nuodėmės. **13.** Štai kodėl, būdamas tarp mūsų, Jis viską skelbė simboline prasme. **14.** Viešpats Jėzus, Tėvo beribės šlovės Sūnus, yra mūsų gyvenimo kūrėjas. **15.** Mano broliai, nekreipkime dėmesio į šiuos bedievius ir nevaikščiokime [...].”