Bazilidas

Basilidas (patristiniai fragmentai) https://www.earlychristianwritings.com/text/basilides.html Basilidas Šie tekstai priskiriami Basilidui žemiau nurodytų patristinių rašytojų: 1. Hipolitas, „Paneigimai“. Buvo laikas, kai nieko nebuvo: netgi tas „niekas“ nebuvo niekas iš to, kas yra. Bet tiesiogiai kalbant, atmetus spėliojimus ir protinius žodžių žaidimus, nebuvo absoliučiai netgi to vieno. Ir kai vartoju terminą „buvo“, nenoriu pasakyti, kad taip buvo; tiesiog norėdamas bent šiek tiek užsiminti apie tai, ką noriu nurodyti, vartoju išraišką „buvo absoliučiai niekas“. Nebuvo nieko: nei materijos, nei substancijos, nei substancijos tuštumos, nei paprastumo, nei sudėties neįmanomumo, nei nesuvokiamumo, nei nepastebimumo, nei žmogaus, nei angelo, nei Dievo; trumpai tariant, nieko, kam žmogus kada nors būtų suteikęs vardą, nei jokio veiksmo, kuris patektų į jo suvokimo ar sampratos ribas. 2. Aleksandrijos Klemensas, „Įvairenybės“ 4.81.2–4.83.2 {Basilidas savo „Komentarų“ 23-ioje knygoje apie tuos, kurie kenčia bausmę kaip kankiniai, kalba šiais žodžiais:} Tikiu, kad visi, kurie patiria vadinamąsias kančias, turėjo padaryti kitokias nuodėmes nei tos, kurias jie suvokia, ir todėl buvo atvesti prie šio gero tikslo. Dėl to, kas kiekvieną iš jų veda, jiems iš tikrųjų pateikiami nepagrįsti kaltinimai, kad jiems nereikėtų kentėti kaip prisipažinusiems nusikaltėliams, nuteistiems už nusikaltimus, nei būti keikiamiems kaip svetimautojams ar žudikams, bet veikiau kentėti dėl to, kad jie iš prigimties yra linkę būti krikščionimis. Ir tai juos skatina manyti, kad jie nekentėja. Bet net jei žmogus ir kentėtų visiškai nenusidėjęs – o tai retas atvejis – vis tiek jo kančia nėra kokios nors jėgos sąmokslo pasekmė. Verčiau ji prilygsta naujagimio kančiai, kuris, atrodo, nėra nusidėjęs. {Toliau jis priduria:} Taigi, naujagimis niekada anksčiau nėra nusidėjęs; tiksliau sakant, jis iš tikrųjų nėra padaręs jokių nuodėmių, tačiau savyje turi nuodėmės polinkį. Kiekvieną kartą, kai jis patiria kančią, jis gauna naudos, pasimokydamas iš daugybės nemalonių patirčių. Lygiai taip pat, jei atsitiktinai suaugęs žmogus nėra nusidėjęs veiksmais, bet vis tiek kenčia, jis kenčia dėl tos pačios priežasties kaip ir naujagimis: jis turi savyje nuodėmingumą, o vienintelė priežastis, kodėl jis nėra nusidėjęs (veiksmais), yra ta, kad jam nepasitaikė progos tai padaryti. Taigi jam negalima priskirti to, kad jis nenusidėjo. Iš tiesų, tas, kuris ketina įvykdyti neištikimybę, yra neištikimasis net ir nesėkmingai įvykdęs veiksmą, o tas, kuris ketina įvykdyti žmogžudystę, yra žudikas net ir nesugebėjęs įvykdyti veiksmo. Lygiai taip pat, jei matau minėtąjį be nuodėmės žmogų kenčiantį, nors jis nepadarė nieko blogo, turiu tą žmogų pavadinti blogu dėl ketinimo nusidėti. Nes pasakysiu bet ką, tik ne pavadinsiu likimo blogu. {Toliau jis tiesiogiai kalba apie Viešpatį kaip apie žmogišką būtybę: Vis dėlto įsivaizduokime, kad jūs atmetate visus šiuos dalykus ir bandote mane sugluminti, remdamiesi tam tikrais pavyzdžiais, galbūt sakydami: „Taigi toks ir toks turėjo nusidėti, nes jis kentėjo!“ Jei leisite, pasakysiu, kad jis nenusidėjo, bet buvo kaip naujagimis kūdikis, kuris kenčia. Bet jei toliau spausite su šiuo argumentu, pasakysiu, kad bet kuris žmogus, kurį galite paminėti, yra žmogus; Dievas yra teisus. Nes, kaip kažkas kartą pasakė, niekas nėra tyras nuo nešvarumo. {Iš tiesų, Bazilido prielaida yra ta, kad siela anksčiau nusidėjo kitame gyvenime ir dabar patiria bausmę. Puikios sielos baudžiamos garbingai – kankinystės būdu; kitos rūšys apvalomos kokia nors kita tinkama bausme. 3. Aleksandrijos Klemensas, „Įvairenybės“ 4.86.1 Mes manome, kad viena vadinamosios Dievo valios dalis yra mylėti visus; antroji – nieko netrokšti; o trečioji – nieko nekęsti. 4. Origenas, „Komentaras apie Laišką romiečiams“ 1015B Iš tiesų, apaštalas (Paulius) yra pasakęs: „Kadaise aš gyvenau be įstatymo“ [Rom 7, 9]. Tai reiškia (Paulius turi omenyje), kad prieš įsikūnijant į šį kūną, aš gyvenau tokiame kūne, kuris nepaklūsta įstatymui: naminio gyvulio ar paukščio kūne.