Petro evangelija

autorius Mark M. Mattison

Šis vertimas yra viešojo naudojimo ir jį galima laisvai kopijuoti bei naudoti bet kokiais tikslais, keičiant arba nekeičiant. Jis pagrįstas Akhmimo fragmento graikų kalbos tekstu. Informaciją apie išlikusius Petro Evangelijos rankraščius rasite puslapyje [**Informacija apie rankraščius**](/manuscript). Daugiau informacijos apie vertimą rasite [**PDF versijos**](https://www.academia.edu/33192151/The_Gospel_of_Peter_Illustrated_Greek-English_Interlinear) įvade. Keletas apmąstymų apie Petro Evangelijos prasmę ir reikšmę mums šiandien pateikiami mano knygoje [***„Petro Evangelija: naujas žvilgsnis į Jėzaus mirtį ir prisikėlimą“***](https://amzn.to/3FE2lKk). Atkreipkite dėmesį, kad [**„Luminescence, L.L.C.“**](https://www.luminescence-llc.net) gauna komisinius už pirkimus, atliktus per šio įrašo nuorodas.   **Pilotas ir Erodas** (1) Tačiau iš žydų niekas nenusiplovė rankų – nei Erodas, nei nė vienas iš jo teisėjų, o kai jie nenorėjo nusiplauti, Pilotas atsistojo. (2) Tada karalius Erodas, įsakęs atvesti Viešpatį, tarė jiems: „Darykite su juo viską, ką jums įsakiau.“   **Juozapas prašo Jėzaus kūno** (3) Ten stovėjo Juozapas, Piloto ir Viešpaties draugas. Pamatęs, kad jie ketina Jį nukryžiuoti, jis nuėjo pas Pilotą ir paprašė Jėzaus kūno, kad galėtų jį palaidoti. (4) Pilotas, nusiuntęs žinią pas Erodą, paprašė jo kūno. (5) O Erodas tarė: „Broli Pilatai, net jei kas ir nebūtų jo prašęs, mes būtume jį palaidoję, nes artėja sabatas, o Įstatyme parašyta: ‚Nužudytasis neturi likti ant kryžiaus iki saulėlydžio‘.“ **Viešpats kankinamas ir išjuokiamas** Jis perdavė Jį žmonėms prieš pirmąją Neraugintos duonos šventės dieną. (6) O tie, kurie paėmė Viešpatį, bėgo, stumdydami Jį ir sakydami: „Vilkime Dievo Sūnų, turėdami valdžią virš Jo!“ (7) Jie apvilko Jį purpuru ir pasodino ant teismo sosto, sakydami: „Teisk teisingai, Izraelio karaliau!“ (8) Vienas iš jų atnešė erškėčių vainiką ir uždėjo jį Viešpačiui ant galvos. (9) Kiti stebėtojai spjaudė jam į veidą, kiti pliaukšėjo per skruostus. Dar kiti badė jį nendrėmis, o kai kurie plakė jį rykštėmis, sakydami: „Šia garbe pagerbkime Dievo Sūnų!“   **Viešpats nukryžiuojamas** (10) Jie atvedė du nusikaltėlius ir nukryžiavo Viešpatį tarp jų, bet Jis tylėjo, tarsi nejustų jokio skausmo. (11) Ir kai pastatė kryžių, užrašė: „Šis yra Izraelio karalius.“ (12) Ir, padėję drabužius priešais Jį, juos pasidalijo ir metė burtus dėl jų. (13) Bet vienas iš tų nusikaltėlių juos sudraudė, sakydamas: „Mes dėl savo padarytų piktadarybių taip kenčiame, o šis, tapęs žmonijos Gelbėtoju, kokią piktadarybę jums padarė?“ (14) Ir jie supyko ant jo. Jie įsakė, kad kojos nebūtų sulaužytos, kad jis mirtų kankinamas.   **Viešpats miršta** (15) Buvo vidurdienis, ir visą Judėją apėmė tamsa. Jie nerimavo ir sielojosi, kad saulė nenusileistų, nes Jis vis dar buvo gyvas. Jiems buvo parašyta: „Saulė neturi nusileisti virš nužudytojo.“ (16) Ir vienas iš jų tarė: „Duokite Jam gerti tulžies su rūgščiu vynu.“ Sumaišę, jie davė jam gerti. (17) Ir jie įvykdė viską bei sukrovė nuodėmes ant savo galvų. (18) Daugelis vaikščiojo su žibintais, manydami, kad jau naktis, o kai kurie pargriuvo. (19) Ir Viešpats sušuko, sakydamas: „Mano Galybe, Galybe, Tu mane palikai!“ Ir kai Jis tai pasakė, Ji buvo paimta. (20) Ir tą pačią valandą Jeruzalės šventyklos uždanga perplėšė per pusę. **Viešpats palaidotas** (21) Tada jie ištraukė vinis iš Viešpaties rankų ir paguldė jį ant žemės. Ir visa žemė sudrebėjo, ir apėmė didelė baimė. (22) Tada išlindo saulė, ir paaiškėjo, kad buvo devintoji valanda. (23) O žydai džiaugėsi ir atidavė Juozapui jo kūną palaidoti, nes jis matė visą gėrį, kurį Viešpats buvo padaręs. (24) Juozapas paėmė Viešpatį, nuplovė jį, suvyniojo į lininį audeklą ir nunešė į savo kapą, kuris buvo žinomas kaip „Juozapo sodas“.   **Žmonių reakcija** (25) Tada žydai, vyresnieji ir kunigai, supratę, kiek blogo jie padarė sau patiems, ėmė gedėti ir sakyti: „Vargas mūsų nuodėmėms. Jeruzalės teismas ir pabaiga artėja!“ (26) Bet aš su savo bendražygiais buvau nuliūdęs, o mūsų sielos buvo sužeistos, todėl mes slėpėmės, nes jie mus ieškojo kaip nusikaltėlius ir tuos, kurie norėjo sudeginti šventyklą. (27) Be to, mes pasninkavome, sėdėjome, gedėjome ir verkėme dieną ir naktį iki Sabato.   **Kapavietė apsaugota** (28) O raštininkai, fariziejai ir vyresnieji susirinko kartu, išgirdę, kad visi žmonės murmėjo, daužėsi į krūtinę ir sakė: „Jei jo mirties metu įvyko šie didžiausi stebuklai, pažiūrėkite, koks jis buvo teisus!“ (29) Senoliai išsigando ir nuėjo pas Pilotą, maldavo jo ir sakė: (30) „Duok mums kareivių, kad galėtume tris dienas saugoti jo kapą, kad jo mokiniai neatvyktų ir jo nepavogtų, o žmonės nemanytų, jog jis prisikėlė iš numirusių, ir mums nepadarytų skriaudos.“ (31) Pilotas jiems davė šimtininką Petronijų su kareiviais, kad saugotų kapą. Vyresnieji ir raštininkai nuėjo su jais prie kapo. (32) Centurionui ir kareiviams nuridentus didelį akmenį, visi ten buvę jį užstatė prie kapo angos. (33) Jie uždėjo ant jo septynis antspaudus, ten pastatė palapinę ir budėjo. **Vyrai nusileidžia iš dangaus** (34) Kai aušo sabato rytas, minia iš Jeruzalės ir aplinkinių kaimų susirinko, norėdama pamatyti užantspauduotą kapą. (35) Tačiau naktį prieš auštant Viešpaties dienai, kai kareiviai budėjo poromis kaip sargybiniai, danguje pasigirdo galingas balsas. (36) Ir jie pamatė, kaip atsivėrė dangus, o iš ten nusileido du vyrai, spinduliuojantys didžiuliu švytėjimu, ir priėjo prie kapo. (37) O tas akmuo, kuris buvo uždėtas prie įėjimo, pats nuo savęs nuriedėjo ir iš dalies atvėrė kelią; kapas atsivėrė, ir abu jaunuoliai įėjo į vidų. **Išėjimas iš kapo** (38) Tai pamatę kareiviai pažadino šimtininką ir vyresniuosius, nes jie taip pat ten budėjo. (39) Ir kol jie aiškino jiems, ką matė, vėl pamatė tris vyrus, išeinančius iš kapo: du rėmė vieną, o už jų sekė kryžius. (40) Tų dviejų galvos siekė iki pat dangaus, o to, kurį jie vedė, galva siekė už dangaus ribų. (41) Ir jie išgirdo balsą iš dangaus, sakantį: „Ar paskelbėte tiems, kurie miega?“ (42) Ir iš kryžiaus pasigirdo atsakymas: „Taip!“ **Pranešimas Pilotui** (43) Tada tie vyrai nusprendė eiti kartu ir apie visa tai pranešti Pilotui. (44) Ir kol jie dar svarstė, vėl pamatė, kaip atsivėrė dangus, ir kažkoks vyras nusileido bei įėjo į kapą. (45) Pamatę visa tai, tie, kurie buvo su šimtininku, naktį skubėjo pas Pilotą, palikę kapą, kurį saugojo, ir, labai susijaudinę, papasakojo viską, ką matė, sakydami: „Iš tiesų jis buvo Dievo Sūnus!“ (46) Pilotas atsakė: „Aš neatsakingas už Dievo Sūnaus kraują, ir mums tai aišku.“ (47) Tada visi, kurie buvo atėję, maldavo jį ir ragino įsakyti šimtininkui bei kareiviams nieko nesakyti apie tai, ką jie matė. (48) „Mums geriau“, – sakė jie, – „būti kaltiems dėl didelės nuodėmės Dievo akivaizdoje, nei patekti į žydų rankas ir būti užmėtyti akmenimis.“ (49) Taigi Pilotas įsakė šimtininkui ir kareiviams nieko nesakyti.   **Marija Magdalietė eina prie kapo** (50) Auštant Viešpaties dieną Marija Magdalietė, Viešpaties mokinė, bijodama žydų (nes jie buvo apimti įniršio), nebuvo atlikusi prie Viešpaties kapo to, ką moterys paprastai daro savo mirusiems artimiesiems. (51) Paimusi drauges, ji nuėjo prie kapo, kur Jis buvo palaidotas. (52) Jos bijojo, kad žydai jų nepamatytų, ir sakė: „Jei tą dieną, kai Jis buvo nukryžiuotas, negalėjome verkti ir gedėti, tai bent dabar galėtume tai padaryti prie Jo kapo. (53) Bet kas mums nuris akmenį, kuris uždengia kapo įėjimą, kad galėtume įeiti, atsisėsti prie Jo ir atlikti savo pareigas? (54) Nes akmuo didelis, o mes bijome, kad kas nors mus pamatytų. O jei negalėsime, bent jau padėkime prie įėjimo tai, ką atsinešėme jo atminimui, ir verkime bei gedėkime, kol grįšime į savo namus.“ **Susitikimas prie kapo** (55) Ir nuėjusios jos pamatė, kad kapas buvo atidarytas. Priėjusios, jos pasilenkė ir pamatė ten tam tikrą jaunuolį, sėdintį kapo viduryje. Jis buvo gražus, apsirengęs ilga, spindinčia tuniką. Jis tarė joms: (56) „Kodėl atėjote? Ko ieškote? Ar ne to, kuris buvo nukryžiuotas? Jis prisikėlė ir išėjo. Bet jei netikite, pasilenkite ir pažiūrėkite, kur jis gulėjo – jo ten nėra, nes jis prisikėlė ir nuėjo ten, iš kur atėjo.“ (57) Tada moterys išsigando ir pabėgo.   **Mokiniai išsiskirsto** (58) Tai buvo paskutinė Neraugintos duonos šventės diena, ir daugelis žmonių išsiskirstė, grįždami į savo namus, nes šventė baigėsi. (59) O mes, dvylika Viešpaties mokinių, verkėme ir sielojomės; kiekvienas iš mūsų sielojosi dėl to, kas įvyko, ir grįžome namo. (60) O aš, Simonas Petras, ir mano brolis Andriejus, paėmę tinklus, nuėjome prie jūros. Kartu su mumis buvo Levis, Alfejo sūnus, kurį Viešpats... --- *Šaltinis: [https://www.gospels.net/peter](https://www.gospels.net/peter)* *Vertėjas: Mark M. Mattison* *Licencija: Viešoji sritis — perduota į viešąją sritį; gali būti laisvai kopijuojama ir naudojama, keičiama arba nepakeista, bet kokiam tikslui.*