Mūsų didžiosios galios samprata

3. Nojus ir Materijos Eonas

**1.** Dvasiniai vėjai ir vandenys judėjo, [ir] taip pat atsirado visa kita, visas kūrinijos eonas ir jų „jėgos“, iš kurių atsirado ugnis. **2.** Iš tų jėgų atsirado Jėga, ir jėgos troško pamatyti mano atvaizdą, o siela tapo jo atvaizdu; štai kas atsirado. **3.** Pažvelkite, į ką tai panašu: prieš atsirandant ji buvo akla, **4.** nes kūno eonas atsirado didinguose kūnuose, ir jiems buvo paskirtos ilgos kūrinijos dienos, nes kai jie tapo sugedę ir įžengė į kūną, į kūno tėvą, **5.** vanduo atkeršijo, nes kai jis surado dievobaimingą ir to vertą Nojų, kūno tėvą, kuris laiko angelus pavergtus, jis skelbė dievobaimingumą šimtą dvidešimt metų, bet niekas jo neklausė. **6.** Jis taip pat pastatė medinę arką, ir kas tik jam pasitaikė, tas į ją įlipo, ir įvyko potvynis, ir tokiu būdu Nojus ir jo sūnūs buvo išgelbėti, nes, iš tiesų, jeigu arka nebūtų buvusi suprojektuota taip, kad į ją galėtų įeiti žmonės, potvynio vanduo nebūtų atėjęs. **7.** Štai kaip jis mąstė, planavo išgelbėti dievus, angelus ir visas jų didybės, grožio bei gyvenimo būdo galias, išvesdamas juos iš to Eono, globodamas juos vietose, kurios išlieka amžinai, o kūno teismas buvo paleistas; liko stovėti tik Galybės veiksmas.