Palaimintasis Eugnostas

5. Sofija ir nemirtingas žmogus

**1.** Štai dar viena epistemologinė taisyklė iš [Savaime] gimusiojo: **2.** Pirmasis, pasirodęs begalybėje prieš pasaulio sukūrimą, yra Savaime išaugęs, Savaime susikūręs Tėvas, kupinas spindinčios, neapsakomos šviesos. **3.** Pradžioje jis pasirinko savo atvaizdą, kad taptų didžiąja jėga. **4.** Tuoj pat tos šviesos kūrimo principas pasireiškė kaip nemirtingas androginiškas žmogus. **5.** Jo vyriškasis vardas yra [Gimęs], Tobulas [Protas], o moteriškasis vardas – Visaišmanti Motina Sofija. **6.** Be to, sakoma, kad ji atrodo kaip savo brolis ir sutuoktinis. **7.** Ji yra neginčijama tiesa, nes čia, žemėje, klaida, kuri egzistuoja kartu su tiesa, ją ginčija. **8.** Per nemirtingąjį žmogų atsirado pirmoji pavadinimų pora, t. y. dieviškumas ir karalystė, nes Tėvas, vadinamas Savęs Tėvu Žmogumi, tai apreiškė. **9.** Jis sukūrė galingą eoną savo pačios didybei, suteikdamas jam didžiulę valdžią, ir jis viešpatavo visose kūrinijos sferose. **10.** Jis sukūrė nesuskaičiuojamą daugybę dievų, arkangelų ir angelų, kad jie jam tarnautų. **11.** Per tą žmogų atsirado dieviškumas [ir karalystė]. **12.** Todėl jis buvo vadinamas Dievų Dievu, Karalių Karaliumi. **13.** Pirminis Žmogus yra tikėjimas tiems, kurie ateis vėliau. **14.** Savo viduje jis turi jam būdingą protą, kaip ir mintį, apmąstymą bei kontempliaciją, protą ir galią. **15.** Visi šie bruožai yra tobuli ir nemirtingi. **16.** Kalbant apie tai, kas yra neišnykstama, jie iš tiesų yra lygūs. **17.** Kalbant apie galią, egzistuoja skirtumas, panašus į skirtumą tarp tėvo ir sūnaus, tarp sūnaus ir minties, tarp minties ir to, kas lieka (po to).