Autoritetingas mokymas

7. Parabolė apie žuvį

**1.** Štai kodėl mes nemiegame ir nepamirštame paslėptų tinklų, išdėstytų aplinkui, paslėptų nuo žvilgsnio, gulėjusių pasiruošusių mus sugauti, **2.** nes jei pateksime net į vieną tinklą, jis įtrauks mus į savo burną, o vanduo mus užlies, pliaukšėdamas mums į veidą, **3.** ir mes būsime įstumti į tralą, iš kurio nebegalėsime iškilti. **4.** Taip bus todėl, kad mus užplūs didžiulės vandens masės, veržiančios iš viršaus, nugramzdindamos mūsų širdis į drumzliną purvą, ir mes negalėsime nuo jų pabėgti, **5.** nes žmogėdriai mus sugriebs ir prarys, džiaugdamiesi kaip žvejys, kuris įmeta kabliuką į vandenį, **6.** nes jis į vandenį meta įvairių rūšių maistą (kaip masalą), nes kiekviena žuvis turi savo (mėgstamą) maistą. **7.** Ji užuodžia tą maistą ir seka jo kvapą, bet kai jį įkanda, maisto gabale paslėptas kabliukas ją sugriebia ir jėga ištraukia iš gilių vandenų. **8.** Taigi nė vienas žmogus negali sugauti tos žuvies (kol ji yra) giliai vandenyse, išskyrus žvejo pastatytą spąstą. **9.** Apgaudamas ją maistu, žvejys ištraukė žuvį ant kabliuko. **10.** Būtent taip mes gyvename šiame pasaulyje – kaip žuvys. **11.** Priešas mus seka, tykoja mūsų, kaip žvejys, norintis mus sugauti, džiaugdamasis galėdamas mus praryti, nes jis prieš mūsų akis išdėsto įvairių rūšių maistą – dalykus, susijusius su šiuo pasauliu. **12.** Jis nori, kad trokštume bent vieno iš jų ir paragautume bent truputį, kad galėtų mus sugauti savo slaptu nuodu ir nuvesti iš laisvės į vergovę, **13.** nes kai jis mus sugauna vienu (rūšies) maistu, atitinkamai neišvengiama, kad trokštume ir likusių maisto rūšių. **14.** Tokie dalykai galiausiai tampa mirties maistu.