Adomo apokalipsė

2. Kova dėl Adomo proto

**1.** Tačiau aš miegojau savo mintyse, nes prieš save pamačiau tris vyrus, kurių išvaizdos negalėjau atpažinti, nes jie nebuvo kilę iš to dievo galių, kuris [mus sukūrė]. **2.** Jie pranoko [...] šlovę, ir [...] vyrai [...], sakydami man: „Adomai, pakilk iš mirties miego ir išklausyk apie eoną bei to vyro, kuriam buvo suteiktas gyvenimas, palikuonį, kuris kilo iš tavęs ir Ievos, tavo žmonos.“ **3.** Išgirdę šiuos žodžius iš aukštų vyrų, stovinčių priešais mane, mes su Ieva sielvartavome savo mintyse. **4.** Viešpats, dievas, kuris mus sukūrė, stovėjo prieš mus. **5.** Jis mums tarė: „Adomai, kodėl jūs (abu) dejuojate savo mintyse? **6.** Argi nežinote, kad aš esu dievas, kuris jus sukūrė, ir kad į jus įkvėpiau gyvybės dvasią, gyvos sielos pavidalu?“ **7.** Tada mūsų akis apgaubė tamsa. **8.** Tada dievas, kuris mus sukūrė, iš savęs ir [tavo] motinos Ievos sukūrė sūnų [...]. **9.** [...] [...] mintis [apie palikuonių gimdymą]. **10.** Aš pajutau malonų geismą tavo motinai. **11.** Mūsų amžinosios išminties galia buvo sunaikinta, o silpnumas mus persekiojo. **12.** Todėl mūsų gyvenimo dienos tapo nedaug, nes aš žinojau, kad patekau po mirties valdžią. **13.** Dabar gi, mano sūnau Sete, aš tau atskleisiu tai, ką tie vyrai, kuriuos mačiau prieš save, iš pradžių atskleidė man.