Adomo apokalipsė

1. Adomas ir Ieva pamiršta savo tikrąją prigimtį

**1.** Apreiškimas, kuriame Adomas septintajame šimtajame metų mokė savo sūnų Setą; ir jis tarė: „Klausyk mano žodžių, mano sūnau Sete.“ **2.** Po to, kai Dievas mane ir tavo motiną Ievą sukūrė iš žemės, aš vaikščiojau su ja apgaubtas šlovės, kurią ji buvo mačiusi amžinybėje, iš kurios mes buvome kilę. **3.** Ji mane mokė žodžio apie amžinąjį Dievą. **4.** Mes buvome tarsi didžiuliai amžini angelai, nes buvome išaukštinti virš dievo ir jėgų, lydinčių tą, kuris mus sukūrė, ir nė vieno iš jų nepažinojome. **5.** Tada Dievas, amžinių laikų ir jėgų valdovas, savo rūstybe mus atskyrė. **6.** Tada mes tapome dviem amžiais, o šlovė mūsų širdyse paliko tavo motiną Ievą ir mane, kartu su pirminiu žinojimu, kuris kvėpavo mumyse. **7.** Ir ji pabėgo nuo mūsų, įžengdama į [kitą] didį [amžių] ir kitą didžią [kartą]. **8.** Žinios [atsirado] ne iš šio amžinojo laikotarpio, iš kurio atsiradome tavo motina Ieva ir aš, bet įžengė į didžiųjų amžinųjų laikotarpių palikuonį. **9.** Štai kodėl aš pats tave pavadinau to vyro vardu, kuris yra didžiosios kartos palikuonis, arba kilęs iš jos (kilmės). **10.** Po tų dienų amžinoji tiesos Dievo žinios pasitraukė iš tavo motinos Ievos ir manęs. **11.** Vėliau mes sužinojome apie mirusias būtybes, tokias kaip žmonės. **12.** Tada mes atpažinome Dievą, kuris mus sukūrė, nes jo galios mums nebuvo svetimos, ir mes jam tarnavome baimėje ir vergovėje. **13.** Bet po šių įvykių mūsų protuose įsivyravo tamsa.