Pirmoji Jokūbo apokalipsė

10. Jėzus padrąsina Jokūbą

**1.** [Tada] minia išsiskirstė, bet Jokūbas liko [vienas] melstis [melsdamasis], kaip buvo įpratęs, ir Viešpats jam pasirodė, o jis nustojo melstis, puolė jam ant kaklo ir pabučiavo jį. **2.** Jis tarė: „Rabbi, aš tave radau. **3.** Buvau girdėjęs apie tavo patirtas kančias ir labai sielojausi, nes žinai, koks aš užjaučiantis. **4.** Dėl šios priežasties, gerai apmąstęs, norėjau, kad negalėčiau žiūrėti į šiuos žmones. **5.** Jie turi būti teisiami už tai, ką padarė, nes jų poelgiai pažeidžia viską, kas yra derama.“ **6.** Viešpats tarė: „Jokūbai, nesirūpink nei manimi, nei šia tauta. **7.** Aš esu Tas, kuris egzistavo savyje. **8.** Aš niekada niekaip nenukentėjau, nei buvau kankinamas, ir šie žmonės man nepadarė jokios žalos, **9.** bet jiems buvo primesta archontų išvaizda, ir buvo verta, kad tai [įvykdytų] per juos, [bet kiekvienas iš] archontų [...] kuris [...]. **10.** [Jis] pyksta ant [tavęs,] „Teisiojo [Dieve], nes tu buvai] jam paklusnus, todėl neši šį vardą: „Teisusis Jokūbas“. **11.** Pamatysi, kaip atsitokėsi, nes mane pamačiau. **12.** Tu nutraukei šią maldą, nes esi „Dievo Teisusis“, o dabar apkabinai mane ir pabučiavai. **13.** Iš tiesų sakau tau: tu sukėlei didelį įniršį ir pyktį prieš save, bet dėl to, kad įvyktų kažkas kito.“ **14.** Tačiau Jokūbas, verkdamas, buvo prislėgtas ir labai nuliūdęs, ir abu atsisėdo ant riedulio. **15.** Viešpats jam tarė: „Jokūbai, būtent dėl to tu patirsi šias kančias, tačiau nesigailėk savęs, nes kūnas silpnas. **16.** Ji patirs tai, kas jai lemta, bet tu pats nebūk silpnas ir nebijok.“ **17.** Viešpats [nutilo, o] Jokūbas, tai išgirdęs, nusibraukė [iš akių] ašaras, ir [skausmas], kuris buvo [jo širdyje], tapo daug lengvesnis. **18.** Viešpats [jam tarė: „Jokūbai], štai, Aš tau atskleisiu tavo išgelbėjimą.